log in   |      kontaktas   |   site map   |
  |      |       |
Link:

Cheap Pandora Store
Sitemap
Buy Wholesale Cheap Free Shipping China
ShopCartBoss Home SiteMap
Best Popular Sports news & Lifestyle news Website
Sitemap Cold News SiteMap
Fashion News SiteMap
Sports News SiteMap
Sports Shoes Home
sitemap
ray ban sunglasses
Fake oakley sunglasses
Replica Air Jordan
cheap super bowl jerseys
wholesale super bowl jerseys 2016
wholesale cheap jerseys online
cheap moncler jackets
Wholesale cheap Jerseys
Super Jerseys Home
About Jerseys Sitemap
Fashion Sunglasses News Website
Sitemap

Aktualijos

drukuj 

Tarptautinė mokslinė praktinė konferencija „Istorinis turizmas Lietuvos ir Lenkijos pasienyje“

Tarptautinė mokslinė praktinė konferencija
„Istorinis turizmas Lietuvos ir Lenkijos pasienyje“


Marijampolės kolegijoje ir Lenkijos mieste Punske vyko tarptautinė mokslinė praktinė konferencija „Istorinis turizmas Lietuvos ir Lenkijos pasienyje“.

Marijampolės kolegija įgyvendina projektą „Lietuvos – Lenkijos istorinis ir kultūrinis bendradarbiavimas, plėtojant pažintinį turizmą“ (sutarties Nr. SPF/1.3/LT/11), kuris vykdomas Nemuno euroregiono įgyvendinamo projekto Smulkiųjų projektų fondas „Sub-prioritetas 1.3“ rėmuose. Šis projektas vykdomas pagal Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo per sieną programą, skirtą skatinti tvarų Lietuvos ir Lenkijos pasienio regiono vystymąsi didinant ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą. Programą iš dalies finansuoja Europos Sąjungos Europos regioninės plėtros fondas.
Lietuva su Lenkija istorijos eigoje turėjo daug bendrų sąlyčio taškų: sudaryta Lietuvos ir Lenkijos Krėvos unija, Liublino unija, vėliau susikūrė Abiejų Tautų Respublika (Žečpospolita). 1831 m. sukilime Lietuvos ir Lenkijos sukilėliai kovojo su Rusijos imperijos kariuomene. Tai atsispindėjo ir konferencijos dalyvių pranešimuose.
Didelio susidomėjimo ši konferencija sulaukė Punske. Konferencijos dalyvius pasveikinti atvyko Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas, Punsko gimnazijos direktorius Jonas Vydra, Marijampolės kolegijos direktorius Vaidotas Viliūnas. Konferencijos svečiai pasidžiaugė suorganizuota konferencija, Lietuvos ir Lenkijos tautų dabartiniu istoriniu bei kultūriniu bendradarbiavimu, kurio, kaip teigė jos dalyviai, neriboja jokios sienos.
Konferencijoje dalyvavo Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis, Punsko licėjaus mokytojai, mokiniai, o taip pat Marijampolės kolegijos dėstytojai, Turizmo administravimo studijų programos studentai ir kiti svečiai.



Marijampolės kolegijoje konferencijos dalyvius pasveikino Marijampolės savivaldybės vyriausioji specialistė turizmui Neringa Tumelienė.

Ji pabrėžė didėjančią pažintinio istorinio turizmo reikšmę Lietuvoje ir Marijampolės regione, padėkojo už iniciatyvą įgyvendinant šį projektą. Sveikinimo žodį tarė ir Marijampolės kolegijos direktoriaus pavaduotojas ekonomikai ir infrastruktūrai Romas Giedraitis. Jis džiaugėsi jaunų žmonių susidomėjimu mūsų tautų istorija, pasidžiaugė baigiamu įgyvendinti projektu, kuris atvers dar ne visiems žinomus istorijos puslapius apie Kvietiškyje ir jo parke vykusias 1831 m. kovas.
Lektorė Marija Beržanskienė supažindino su istorinio, kultūrinio bendradarbiavimo reikšme ir pasiekimais plėtojant pažintinį turizmą Lietuvos – Lenkijos pasienyje, apžvelgė atliktas veiklas, kas padidino abiejų tautų bendradarbiavimą per istoriją, galimybe Marijampolės ir Lenkijos regionų bendruomenėms susipažinti su Lietuvos-Lenkijos bendra istorija.

Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo per sieną programos smulkiųjų projektų fondą išsamiai pristatė Gintaras Skamaročius, VšĮ Nemuno euroregiono Marijampolės biuro direktorius.

Tado Bagdanavičiaus, Seinų lietuvių "Žiburio" mokyklos mokytojo, Punsko Kovo 11-osios licėjaus istorijos mokytojo, Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininko pranešimo tema buvo „1830 – 1831 metų sukilimas Pietų Sūduvoje: priežastys bei eiga“. Lektorius tyrimo objektu pasirinko 1831 metų sukilimą ir jo eigą, buvo apžvelgiama sukilimo priežastys bei eiga lietuvių etninėse žemėse. Daug dėmesio skyrė Pietų Sūduvos regionui.

Pranešime, naudojant istorinius šaltinius bei mokslines publikacijas, buvo fiksuojami svarbiausi 1831 metų sukilimo mūšiai bei sukilimo išskirtinės asmenybės. Ypač daug dėmesio skiriama dvasininkijos įnašui sukilime tirti. Buvo išanalizuota lenkų ir lietuvių autorių publikacijos, lyginamas jų požiūris į sukilimą.
Konstatuojama, jog sukilimas Pietų Sūduvoje buvo intensyvus. Jame pasižymėjo daug asmenybių, ypač dvasininkija ir dalis dvarininkų. Aptariamas ir Emilijos Pliaterytės vaidmuo bei jos santykis su šiuo kraštu. Nors sukilimas baigėsi pralaimėjimu, jis davė pradžią formuotis antirusifikacinei politikai bei pagrindus tautiniam atgimimui.
Kan. prof. dr. Kęstutis Žemaitis savo pranešime „Užnemunės dvasininkų reakcija į sukilimus“ akcentavo, kad nuo pat Lietuvos krikšto Bažnyčios ir visuomenės santykiai tapo labai glaudūs. Dvasininkija buvo ypač arti žmogaus įvairių negandų ar persekiojimų metais. Katalikų Bažnyčios kunigai bei vienuoliai ypač Lietuvos Užnemunėje dažnai patarnaudavo žmonėms ne tik kaip dvasios vadai, bet tapdavo ir tautinio identiteto puoselėtojais liaudyje. XIX amžiuje sukilimuose prieš caro okupaciją metais Suvalkijos dvasininkija dalyvavo aktyviau nei kitoje Lietuvos dalyje, už ką buvo uždaryti daugelis vienuolynų ir įvairiomis bausmėmis nubausta daugybė asmenų.
Dvasininkų dalyvavimo 1831 ir 1863 metų sukilimų tema daugelio istorikų tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje yra plačiai nagrinėta, tačiau visgi ji iki galo nėra ištirta. Įvairiuose šaltiniuose dar atrandama duomenų apie sukilimo eigą bei jo dalyvius atskirose Suvalkijos vietovėse.
Profesorius teigė, kad atskiro dėmesio verta Simono Katiliaus, buvusio Seinų kunigų seminarijos auklėtinio, vėliau tapusio vienu iš ryškiausių sukilimo figūrų Augustavo gubernijoje, tema.

„Lietuvos valstybingumo atstatymo tendencijos XIX a. pradžioje“ – tai lektoriaus Kazio Balicko pranešimo tema. Pranešime lektorius pabrėžė, kad pasaulio istorijoje XIX amžius – feodalizmo žlugimas ir naujųjų visuomenės struktūrų įsiviešpatavimas. Tačiau tai ir revoliucijų pralaimėjimų metas, reakcingų jėgų laikinų pergalių metas. Lietuvai XIX amžius - tai okupacijos ir aneksijos, pasipriešinimo ir noro išsivaduoti amžius.
Pranešime buvo aptartas laikotarpis po 1795 m. trečiojo padalijimo ir XIX a. pirmieji dešimtmečiai. Šiame laikotarpyje ryškėjo pasipriešinimo galimybės, valstybingumo atstatymo tendencijos.
1795 m. žlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei Lietuvą pasidalijo Rusija ir Prūsija.
Jekaterina II 1794.XI.10 d. ir 1795.XII.25 d. manifestuose užtikrino visiems buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gyventojams jų iki tol turėtas laisves ir teises, bet tai buvo tik deklaracija. Faktiškai visų gyventojų sluoksnių padėtis pablogėjo.
Caro valdžia stengėsi apriboti ir Lietuvos statutą bei išleistas ATR seimų konstitucijas ir įvesdinti Rusijos imperijos įstatymus. Caro valdžios vykdoma politika buvo nepatenkinti beveik visi Lietuvos gyventojai. Tai skatino pasipriešinimą ir norą atkurti valstybingumą.
XIX a. pradžioje judėjimas atkurti Lietuvos-Lenkijos valstybę plėtojosi dviem kryptimis. Pirmoji kryptis buvo siejama su revoliucine Prancūzija. Napoleonui tapus Prancūzijos imperatoriumi dalis ATR gyventojų tebesitikėjo iškovoti nepriklausomybę su jos parama.

XIX a. pradžioje išryškėjo antroji, prorusiška kryptis. Jai atstovavo dalis Lietuvos ir Lenkijos aristokratų. Žymiausi prorusiškos krypties atstovai buvo kunigaikštis A. Čartoriskis, grafas M. Oginskis, kunigaikštis K. Liubetckis.
Antrąją, prorusišką lektorius nagrinėjo per Mykolo Kleopo Oginskio asmenybę, jo indėlį į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atkūrimo projektą. Nesulaukęs paramos idėjoms atkurti ATR Prancūzijai padedant M. K. Oginskis, pasinaudodamas caro Aleksandro I paskelbta amnestija grįžo iš emigracijos ir dėjo pastangas atkurti LDK jau Aleksandrui I padedant.
Autonominės Lietuvos atkūrimo planams prieštaravo stambūs rusų žemvaldžiai, turintys dvarų prijungtose provincijose. Net imperatoriaus rūmų aplinkoje buvo daug reformai nepalankių asmenų, kurie Lietuvą bei kitas per Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimus prijungtas teritorijas laikė iš seno rusiškomis žemėmis
Tolimesni M.K. Oginskio veiksmai dėl Lietuvos atkūrimo projekto vis dažniau atsimušdavo į apgaulingą caro pažadų politiką. Jei caras ir norėjo įvykdyti dalį savo pažadų, duotų Lietuvos bajorijai, tai didelė kliūtis jam tapo Rusijos valdančiųjų sluoksnių nepritarimas. Jo sumanymams ypač pasipriešino istorikas Karamzinas. Jis įrodinėjo, kad Lietuva ne carui priklausanti, bet visai Rusijai, ir todėl jis neturi teisės dalyti Rusijos. Nusivylęs Rusijos imperijos politika, M.K. Oginskis nusprendė išvykti į užsienį ir į Tėvynę jis jau nebesugrįžo. Taip žlugo M.K. Oginskio vadovaujamas Lietuvos valstybingumo atkūrimo projektas.
Savo pranešimą autorius apibendrino, teigdamas, kad dėl carinio rėžimo vykdomų reformų po 1795 m. Lietuvos beveik visų gyventojų sluoksnių padėtis Rusijos sudėtyje pablogėjo. Tai skatino pasipriešinimą ir norą atkurti valstybingumą.
XIX a. pradžioje judėjimas atkurti Lietuvos – Lenkijos valstybę plėtojosi dviem kryptimis. Vienos krypties atstovai siejo savo viltis su revoliucine Prancūzija, kiti, prorusiškos krypties atstovai, tikėjosi malonės iš caro. Tiek vieni, tiek kiti nesėkmingai siekė atstatyti Lietuvos – Lenkijos valstybę.
Konferencijos dalyvius sudomino lektorės Danutė Mickevičienės pranešimas, kuriame ji analizavo Lietuvių kultūrinę raišką antroje XIX a. pusėje. Pranešime lektorė teigė, kad kiekviena tauta, praradusi valstybingumą, netenka laisvo politinio, ekonominio ir kultūrinio vystymosi galimybių. Po trečiojo Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimo ir Lenkija, ir Lietuva pateko į carinės Rusijos priespaudą. Rusifikacija sustiprėjo po 1831 metų sukilimo.
Numalšinusi 1863-64 m. sukilimą Rusijos caro valdžia, siekdama surusinti tuometinį Šiaurės vakarų kraštą, uždarė katalikiškas parapines ir kitas nevalstybines mokyklas ir uždraudė spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Lietuvoje lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Buvo įvestas rusiškas raidynas – kirilica.
Spaudos ir mokyklos gimtąja kalba uždraudimas 40 metų sutrikdė normalų lietuvių kultūros raidos procesą. Gimtosios kalbos vaidmuo dvasiniame tautos gyvenime yra milžiniškas.
Lietuvoje spaudos draudimo metais susiformavo kultūrinės raiškos formos – slaptoji mokykla, nelegali lietuviška spauda, knygnešių judėjimas, slapti lietuviški vakarai.
XIX a. antroje pusėje beveik visais aspektais lietuvių kultūrinė raiška buvo paremta konspiracine veikla (nelegali spauda, nelegalios kultūrinės organizacijos, slaptos mokyklos, klojimo teatras). Šiuo požiūriu Lietuva buvo unikali šalis.
Lektorė apibendrindama savo pranešimą teigė, kad 1863 m. sukilimas iš esmės pakeitė carizmo politiką Lietuvoje. Po jo nuslopinimo prasidėjo totalinė rusifikacija, vykdomas dvasinės kultūros genocidas. Slaptoji mokykla, nelegali lietuviška spauda, knygnešių veikla, slapti lietuviški vakarai buvo besiformuojančios lietuviškos kultūros išraiška ir kartu jos plėtotės skatinamasis veiksnys. Jų dėka vyko tautinio sąmonėjimo procesai. Milžinišką vaidmenį ugdant lietuvišką kultūrą suvaidino slaptoji mokykla, kuri padėjo atsispirti vykdomai rusifikacinei politikai ir ugdė tautinį jausmą. Spaudos draudimas lietuvių kalba sukėlė didelį lietuvių visuomenės pasipriešinimą. Lietuva neliko be lietuviškų knygų. Buvo sukurtas knygnešių tinklas, kūrėsi slaptos draugijos ir kuopelės spaudos leidimui ir platinimui. Nuo Aušros pasirodymo iki XIX a. pabaigos, kai Lietuvoje buvo vykdoma intensyvi rusinimo politika, susiformavo įvairių idėjinių krypčių periodinė spauda. Tai buvo vienas lietuvių visuomenės kultūrinės brandos rodiklių. Slapti lietuviški vakarai kėlė gimtosios kalbos vertę, skatino lietuvių literatūros raidą. Scenos žodis tautinio sąmonėjimo linkme veikė neraštingą lietuvį.

Daug naujo apie 1831 m. sukilimo dalyvę – Emiliją Pliaterytę konferencijos dalyviai sužinojo išklausę lektorės Astos Gudelevičienės pranešimą. Lektorė papasakojo apie Emilijos vaikystę, dar mažai jai esant jau pasireiškusią aikštingą, karžygišką jos dvasią, domėjimasis savo gimine, bendravimą su baudžiauninkais, meilę gimtai šaliai ir žmonėms. Konferencijos dalyviai buvo supažindinti ir su jos žygių kronika. Būdama visiškai jauna, virš 20 metų, ji su giminaičiu Cezariu Dusetose suorganizavo sukilėlių būrį. 1831 m. balandžio 4 d., kartu su J. Harodickio sukilėliais, užėmė Zarasus. Gegužės 4 d. dalyvavo Praskavonių (dab.Radviliškio raj.) mūšyje. Gegužės 20 d. perėjo į K. Parčevskio Vilniaus apskrities sukilėlių būrį, dalyvavo kautynėse ties Maišiagala. Tapo generolo D. Chlapovskio dalinio dvidešimt penktojo pėstininkų pulko pirmosios kuopos vade, kapitone. Birželio 28 d. dalyvavo Kauno gynime. Liepos 8 d. pasižymėjo kautynėse ties Šiaulėnais. Sukilėlių kariuomenei traukiantis į Prūsiją mėgino prasiveržti į Lenkiją.
Po sėkmingo mūšio ties Zarasais, buvo pirmasis kariškas Emilijos Pliaterytės pagerbimas: už narsą ji įrašoma į Miesto sukilėlių tarybos knygą - tampa pripažinta kovotoja.
Poetas Adomas Mickevičius davė jai „Laisvės riterio“ vardą ir skyrė eilėraštį „Pulkininko mirtis“, Amerikos lietuviai pastatė dramą „Emilija Pliaterytė, 2003 m buvo įkurta E.Pliaterytės atminimo draugija, 2006 m. Lenkijoje buvo išleista 50 litų moneta, skirta 1831 m. sukilimui ir jo herojės Emilijos Pliaterytės 200 – osioms gimimo metinėms.

2011 – ieji metai paskelbti Emilijos Pliaterytės ir 1831 m. sukilimo atminimo metais. Lektorė teigė, kad „Didi laimė taip nusipelnyti tautai ir didi vertybė tautai turėti tokių žmonių“.

1863 m. sukilimo Sūduvoje fragmentus įdomiai savo pranešime pateikė Rimantas Urbonavičius, Marijampolės apskrities archyvų direktorius. Konferencijos dalyviai išgirdo istorijas, sukilimo dalyvių gyvenimo tragedijas, jų kovą siekiant išsaugoti lietuvybę, kalbą, supratome, kiek dar neatskleistų faktų slepiasi archyvuose ir kaip būtina tai atskleisti ateities kartoms. Savo pranešime lektorius teigė, jog nepasitenkinimas okupacija pradžioje reiškėsi taikiomis tautiškomis ir religinėmis manifestacijomis. Iš Lenkijos tokio pobūdžio patriotinis judėjimas į Lietuvą atkeliavo 1861 m. vasarą. Gatvių eitynės su giedamomis giesmėmis dažniausiai prasidėdavo prie bažnyčių ar kitų katalikams šventų vietų. Tarp pirmųjų manifestacijų organizatorių Lietuvoje buvo Simonas Katilius lietuvio valstiečio iš Kazliškių kaimo sūnus ir Mikalojus Akelaitis iš Čiuoderiškių. Reikšmingiausia manifestacija įvyko rugpjūčio 12 d. Liublino unijai paminėti. Tuomet iš Sūduvos ėjusi demonstrantų minia ant Aleksoto tilto per Nemuną susitiko su iš Kauno ėjusia procesija. Tas demonstrantų susijungimas turėjo reikšti Lietuvos ir Lenkijos susijungimą.
Sukilėlių ginkluoti veiksmai Lietuvos teritorijoje prasidėjo vasario pradžioje šiaurinėse Augustavo gubernijos apsrityse. Pradžia buvo nesėkminga: sausio 21 d. (vasario 2 d.) du Pavlogrado leibgvardijos pulko eskadronai prie Čystos Būdos sumušė iki 140 vyrus turėjusį sukilėlių būrį. Rusai savo ataskaitose rašo, kad tuomet žuvo 3 jų kariai, 6 sužeisti, o sukilėlių žuvo iki 40.
Didžiausias kovų intensyvumas buvo Kauno gubernijoje. Istorikas profesorius Antanas Kulakauskas pateikia tokius duomenis: per visą sukilimą Lietuvoje įvyko 321 mūšis ar susirėmimas. Kauno gubernijoje – 178, Vilniaus - 81, Augustavo – 62. Žuvo apie 6 tūkstančius sukilėlių.
Šio sukilimo 150 –osios metinės suteikia progą prisiminti ne tik Abiejų Tautų Respublikos sukilėlių garsiausius kovos momentus, didžiausius mūšius, drąsiausius ir iškiliausius jų atstovus, žinomus iš mokyklinių vadovėlių, bet ir atiduoti pagarbą mažai žinomiems arba visai nežinomiems kovotojams.
Penkių sukilėlių, veikusių ir suimtų Marijampolės apskrityje, baudžiamoji byla, saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve, atskleidžia carinės valdžios represinių struktūrų veiklos metodus, leidžia suprasti eilinių sukilimo dalyvių veiklos motyvus ir visą padėties tragiškumą.
Veiksmas prasideda tuometinėje Marijampolės apskrityje, 8 km į šiaurės vakarus nuo Prienų, netoli nuo Klebiškio kaimo esančiame eigulio name, kur buvo suimti du amžiumi vyresni – 40 -metis šios grupės lyderis Antonas Byševskis ir 48 metis eigulys Petras Savas ir trys visai jauni – du 20 –ties metų Vladislovas Savickis, Viktoras Vitkovskis ir vienas 18 –metis Pranciškus Vizas. Šie vyrai buvo tik pradėję organizuoti kovinį būrį. Kratos metu name buvo rasti 46 šautuvai, 24 dalgiai, parakas, žemėlapis. Nors suimtieji ir bando slėpti savo dalyvavimą sukilime, tačiau iš apklausos ir akistatų protokolų ryškėja kai kurie tos kovos epizodai.
Nors suimti sukilėliai nespėjo įgyvendinti planuotų veiksmų prieš Rusijos kariuomenę, tačiau už ruošimąsi ir ketinimą tai daryti bausmė jiems buvo žiauri: 1863 m. spalio 2 d. iš Kauno į Vilnių generalgubernatoriui buvo išsiųsta tokio turinio telegrama: „Konfirmacija įvykdyta. Byševskis pakartas Vilkaviškyje rugsėjo 30 d. Savas sušaudytas Šakiuose spalio 1 d.“ Dvarininkui Savickiui atimtos visos teisės, turtas konfiskuotas ir jis išsiųstas 12 metų katorgos darbams, valstiečiai Vitkovskis ir Vizas išsiųsti karinei tarnybai į Sibirą.
Nepaisant didelių aukų, pavergtos tautos išsaugojo laisvės troškimo viltį, tautinio tapatumo ir valstybingumo siekį. Vėliau išaugo ir subrendo karta, pradėjusi neginkluotą pasipriešinimą, kokį propagavo mūsų kraštietis, 1863 m. aktyvus sukilimo dalyvis Mikalojus Akelaitis, kvietęs ugdyti lietuvišką raštiją, kalbą, išlaikyti papročius.

Lektorė Jurgita Pazniokaitė - Bubnienė konferencijos dalyvius supažindino su kovų prieš carizmą įamžinimo takais, teigdama kaip svarbu kiekvienam iš mūsų žinoti savo tautos istoriją ir aplankyti tautos didvyrių amžino poilsio vietas, jų atminimui skirtus muziejus, paminklus.

Konferencijų metu vyko kilnojama fotografijų paroda „Sustoję projekto įgyvendinimo akimirkos“.
Marijampolėje vykusios konferencijos pabaigoje, jos dalyviai aplankė Kvietiškio parką, pavaikščiojo naujai įrengtais parko takeliais, susimąstę sustojo prie Sukilėlių ąžuolo ir 200 metų senumo liepų.

Tikiu, kad konferencija ne tik paskatino toliau domėtis Lietuvos ir Lenkijos bendra istorija, ją perduoti iš kartos į kartą ir gyventi taip, kad būtume verti už jų laisvę kovojusių didvyrių atminimo.

Marija Beržanskienė, lektorė
Nuotraukos Antano Gudelevičiaus

14.10.2014

[ inne aktualnoļci ]



CIT

BIP